Laikinas atsisveikinimas

Gerą dieną, liaudie!

Tuoj išvyksiu dirbti. Ten pat, kur ir praeitais metais — dešrainių ir čeburekų kioskelyje prie jūros, Šventojoje. Taigi, artimiausius porą mėnesių čia turbūt nerašysiu, nes darbas be išeiginiu, bei nebus normalios interneto prieigos (tik per mobilųjį telefoną su „Opera Mini“ naršykle). Tiesa, galite ir toliau rašyti komentarus, pasistengsiu atsakyti į kiekvieną.

Aš ir praeitą vasarą ketinau rašyti mažiau, bet gavosi taip, kad rašiau net daugiau, nei įprasta. Šiais metais taip (tikriausiai) nebebus, nes:

1. dabartinis mano telefonas nebepalaiko lietuviškų raidžių, negalima su juo parašyti lietuviškų kabučių ar brūkšnio, tad geriau iš viso nerašyti, nei rašyti netaisyklingai, o aš esu ne už kiekybę, o už kokybę;
2. dabar turiu žmogų, kuriam galiu pasipasakoti viską, tad nereikia interneto dienoraščių, kad išsiliečiau.

Kreipdamasis į tariamus skaitytojus, sakau, kad po vasaros aprašysiu pagrindinius ir įdomiausius nutikimus, jei jų tik bus. Beje, nors nerašysiu į tinklaraštį, bet neketinu visai liautis rašęs, tad, jei tik ką parašysiu, eilėraščius ar prozos kūrinius, įkelsiu po vasaros.

Tai tiek, gerbiamieji, ir iki. Ačiū už dėmesį!*

* „Ačiū už dėmesį“ — posakis, kurį išmokau iš vieno žmogaus, kažkaip labai susijusio su Skruzdėlyte.

Aš — modelis

Į mano curriculum vitae būtų galima įrašyti naują eilutę, kad aš — modelis. Tiesa, ne tikras, o tik šiaip. Mokykloje, dizaino klasėje, buvo kuriamas madų pristatymas „Džinsas kitaip“, kuriam reikėjo vyriško vaidmens. Man pasiūlė, tad sutikau. Maniau, vieną sykį suvaidinsim kur nors ir viskas, bet...

Pirmasis pasirodymas buvo 2008 m. gruodžio 16 d. Kretingos Jurgio Pabrėžos gimnazijos aktų salėje, o penktasis, paskutinysis, — 2009 m. birželio 11 d. Kretingos muziejaus Žiemos sode. Pasirodėme ir būsimiems gimnazistams, ir švietimo ministro pavaduotojui, ir mokinių tėvams, ir, žinoma, beveik visai savo mokyklai. Tai iš pradžių buvo smagu, bet paskui ėmė erzinti, nes gadino kitus planus. Bet, kadangi jau viskas jau baigta, galima ir atsikvėpti.

Mane aktorystė visą laiką traukė, nors nebūdavo kur pasireikšti, tad imliai pasinaudojau šia proga. O vaidinimas buvo toks... Mes, apsirengę iš mėlyno džinso ir geltonos medžiagos pasiūtus renesanso stilių imituojančius drabužius, vaidinome traukinio keleivius. Pasigirdus stoties garsams, išeina mano vaidinamas personažas, apsižvalgo, atsisėda ant lagamino. Tada, ėmus groti trankiai muzikai, viena po kitos išeina merginos. Vėliau vaikinas prieina ir, mojuodamas lazdele, nurodo, kur joms eiti. Tada viskas pasikeičia: vaikinas, staiga tapęs blogu, atima iš merginų jų lagaminus, bet palieka savąjį ir išeina. Jos atidaro lagamina, o ten — smėlio laikrodis.

Blogiausiais veiksnys, trukdęs vaidinti, — kai kurių asmenų nesupratimas, esą, „koks reikalas normaliam vaikinui taip dergtis iš savęs, rengtis klouno drabužiais ir staipytis prieš kitus“. Gerai, kad per visus vaidinimus šalia buvo mano Skruzdėlytė, nuolat be atvangos mane palaikiusi. Jai didžiulė padėka.

Nuotraukų autorė — Skruzdėlytė.

Eilėraštis: „Aš pabudau dienoj“

Aš pabudau dienoj
Ir nieko nematau.
Tik kramtomoj gumoj
Ramybę atradau.

Nereikia man minčių
Žmonių iš praeitis —
Vis tiek nesuprantu,
Tad man jos nepadės.

Pasaulis lai išnyks:
Aš nuosavą turiu,
Kuris tikrai išliks,
Nes pats jį ir kuriu.

Bet trūksta jam kažko,
Kad būtų pilnas jis...
Gal pasikliaut vašku
Ir nulipdyt akis?

Bet jos gi neatstos
To, ką turi tik tu:
Safyro žydrumos
Ir jūros gilumos
Tų nuostabių akių —
Jos pilnos šilumos
Ir nuotaikos geros...
Dėl jų aš gyvenu.

Nors tik sapne regiu.

Gimtinė, 2009 m. birželio 18 d.
Jau ne pirmas eilėraštis, kuri mintyse ne deklamuoju, o dainuoju. O dėl pavadinimo... Tiesiog nenorėjau dėti tų trijų aklų žvaigždučių, tad tiesiog užrašiau pirmąją eilutę.

Eilėraštis: „Kaimo reklama“

Sakyki man, ar tu buvai,
Kada į kaimą atvažiavęs?
Čia begaliniai spinduliai
Iki pat žemės — baisiai žavūs!

Bet negalvok, kad pašaliai
Visi čia smirdi arklio mėšlu!
Visi švariai, visi žaliai
Gyvena ir neturi kėslų!

Čia žalumos gali matyt,
Tiek pat, kiek žiemą balto sniego!
Ir abejones tu nuvyk:
Nekils tau rūpesčių dėl miego!

Čia oras dangiškai gaivus —
Ne tas, kurį kas dieną uostai!
Ne, aš nesu visai naivus,
Bet čia kitaip man dedas bluostai!

Jei pilkumos jauti per daug,
Pabodo tau dirbtinė rožė,
Tada į kaimą atkeliauk
Ir palytėk jo tyrą grožį!

Kretinga, Gimtinė, 2009 m. gegužės 8 d.—birželio 11 d.

Eilėraštis: „Žvaigždutė“

Iš kažkelinto namo aukšto,
Viršum šio aukščio begalinio,
Žvelgiu į gilią duobę šaukšto,
Perkūno Grižulo žvaigždyno.

Ten karalienė Kasiopėja,
Ta Poseidono nubaustoji,
Po skliautą dangiškąjį skrieja,
Per visa amžių nenustoja.

Sesutės trys vis pina juostą,
Kuriai duos vardą Oriono.
Negali jos sudėti bluosto,
Nes bijo jos Mėnulio pono.

Štai ten, matau, žvaigždė Šiaurinė,
Viršum visų ji tyliai švyti,
Lyg tavo meilė begalinė,
Mus, kur tik eitume, palydi.

O kas gi ten? Nauja žvaigždutė?..
Jei nori, tau ją nukabinsiu,
Kai palanki išauš minutė,
Ir Skruzdėlyte pavadinsiu.

Kretinga, Gimtinė, 2009 m. balandžio 25 d.—birželio 14 d.

Eilėraštis: „Nebylumo maras“

Nebylių šaly
Gimiau aš tarsi paukštis mažas.
Ar mane girdi?
Ar mano balsas tarsi lašas
Mirė vandeny?
Ar jis be nuovargio vis prašos
Pas tave širdy
Dar įsikurt ir nakčiai rąžos?

Negaliu tylėt
Ir žodžių negaliu stabdyti...
Reikia man kalbėt —
Aš privalau tai pasakyti,
Daliai iščiulbėt,
Kad būtų tau lengviau nuryti.
Tuoj pradėsiu... Bet!..
Nesugebu to padaryti.

Stringa man viduj
Lyg naktyje kartus košmaras,
Atskiestas meduj —
Atėjo nebylumo maras.

Gimtinė, 2009 m. birželio 11—13 d.

Muzikos ir poezijos vakaras „Širdies nerimas“ Kretingoje

Iš kairės: Dovilė Staniūtė, Karolis Paulikas, muzikos mokytoja Dalia Povilaitienė, Giedrė Povilaitytė ir Audrius Skersys. Nuotraukos autorė — Skruzdėlytė.

Birželio 5 d. arbatinėje „Špitolė“, Kretingoje vyko bent jau man neįprastas koncertas, kuriame ir aš dalyvavau. Vienur šis pasirodymas buvo pristatomas kaip Karolio Pauliko kūrybos, kitur — kaip muzikos ir poezijos vakaras. Po renginio sužinojau, kad jis dar ir pavadinimą turėjo — „Širdies nerimas“. Iš tiesų, Karolis atliko tik kelias savo kūrybos dainas, tad būtų klaidinga tai vadinti jo autoriniu vakaru. Nors tos dainos nustelbė visus kitus.

Karolis Paulikas — savamokslis gitaristas, mano nuomone, profesionaliai grojantis akustine gitara. Jis turi ne tik atlikimo, bet ir kūrybos talentą — kiekvienas stygos užgavimas atrodo, lyg būtų atėjęs iš vidaus. O ir dainų žodžių galėtų pavydėti dažnas atlikėjas: tai, ką girdėjome, buvo ir jausminga, ir nuoširdu, bet buvo galima girdėti ir ironiškų užuominų. Be to, Karolis atliko ir kitas daugiau ar mažiau žinomas dainas: Andriaus Mamontovo ir Fojė „Paskutinis traukinys“, „Saldi. Juoda. Naktis“, Vytauto Kernagio „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“, „Išeinu“, „Šviesų birželio vidurnaktį“, Atikos „Caro nebuvo“, „Tu esi“ ir kitas.

Karolis nebuvo vienintelis tą vakarą mažame kambarėlyje atsiskleidęs žmogus. Dvi savo kūrybos dainas atliko ir trečiokė gimnazistė Kristina, buvo ir ansambliu atliktų dainų, o taip pat ir aš turėjau galimybės pasireikšti. Pirmiausia, prisistatydamas, perskaičiau iš Užkaborio ištrauktą informaciją apie save. Po to ir kūrinio „Kiekvienas kalnas turi nuokalnę“ įžangą, pamąstymus iš „Visi lygūs“. Be šito, perskaičiau „Liūdną šunį“, paradelą „Saulės debesim aš joju“, kurios beprasmybė daug ką sužavėjo, ir improvizuotą „mišrainę“ iš trijų eilėraščių ciklo „Angelas“ dalių („Įžanga“, „Dangiškoji mana“, „Nirvana“). Skaitant paskutinįjį kūrinį, man labai drebėjo kojos ir balsas, nes Angelas, kuriai buvo skirtas šis kūrinys, sėdėjo greta manęs.

Taigi vakaras tikrai nebuvo praleistas veltui ir, kiek girdėjau komentarų, ne vien man.

Eilėraštis: „Apie žmogų“

Žmogus — tai padaras, kvailysčių pilnas:
Pirma padaro, tik tada galvoja.
Toli jam dar iki auksinės vilnos,
Nebent jau amputuot Achilo koją,
Kuria jam velnias darbus diriguoja.

Žmogus — tai padaras visai besotis:
Ką nors pasiūlyk, tai tuoj pat ir ima.
Tad vangiai nori jis į eilę stotis,
O ypač ten, kur ką dykai dalina,
Ne skirtumas: mašiną, mandoliną...

Žmogus — tai padaras, išlepęs baisiai:
Jam neįtiksi iš pirmųjų kartų.
Neskanūs jam iš kaimo šviežūs vaisiai,
Sakys, kad kąsnį davė perdėm kartų,
Nevalgys — jau greičiau jis pasikartų.

Žmogus — tai padaras, sutvertas Dievo
Pagal jo atvaizdą — gana tikslokai:
Aprėpti siekia kuo daugiau jis pievų
Ir užvaldyt, prilygti galiai Tokiai.
Verčiau laikykitės nuo jo atokiai.

Kretinga, Gimtinė, 2009 m. gegužės 12 d.—birželio 7 d.

Sonetas: „The Dishonorable“

Pasaulyje šventė didžiulė vis tvyro:
Diktatorius numestas jau nuo kėdės.
Nevertas jis vardo žmogaus ar net vyro
Ir joks atsiprašymas jau nepadės.

Jis jau nenuplaus nuodėmės, ką padarė,
Kad tūkstančius sielų išleido dangun...
Užtekdavo: vieną jis žodį vos tarė,
Žiūrėk, jau vilnija tiek kraujo bangų.

O išgamai tam pažiūrėjus — nė motais,
Jisai kaip koks vaikas žaidimą vis tęs,
Iš kūdikio proto tikrai neišbręs.

Nors švęsčiau labiau, jei jis pats tai patirtų,
Ką teko kentėti tiems jo kaliniams...
Tada pragare jis dėkotų velniams.

Kretinga, Gimtinė, 2009 m. vasaris—birželio 7 d.
Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas ten pagarbiai yra vadinimas „The Honorable“ (angl. „gerbiamasis“). „The Dishonorable“ — antonimas, reiškiantis „negerbiamasis“. Šį sonetą, dėl W. Shakespeare'o kūrybos įtakos laikomą meilės eiliavimo forma, iš pradžių ketinau skirti George'ui W. Bushui, bet vėliau pamaniau, kad ir daugiau asmenų yra verti tokios paniekos.

Eilėraštis: „Nors valandai išnykti“

Norėčiau aš išnykti iš pasaulio,
Pasaulio to, kur valdo pinigai,
Kur jie vertingesni už krūvą kaulų,
Įtvirtintų į žmogų gan giliai.

Norėčiau aš nors valandą pabūti
Tik su savim, su meile ir laukais:
Skubėjime šiame baigiu pražūti —
Net nežinau, kaip atsakyti „kaip laikais?“.

Nenoriu klausimų, minčių, debatų,
Ir taip per daug pasauly jų yra.
Aš noriu tik patekt, kur nieks nemato,
Patekti ten, kur groja vien tyla.

Gimtinė, 2009 m. gegužės 31 d.